Mane vadino anoreksike ir mirtininke (6 koment.)

(istorija, papasakota laiškais)

Alinančios dietos ir... anoreksija, bulimija, visiškas išsekimas, nebesugebėjimas prisitaikyti prie normalaus gyvenimo, neviltis, sužalota jaunystė...
Siaubingas požiūris, kad tik ta yra graži ir turi teisę būti laiminga, kuri visai, netgi neįtikėtinai, liekna, išsirutuliojo į bendrą didelę problemą. Šalia mūsų – „permatomos“ mergaitės, kurias reikia gelbėti ir žūtbūt kažką keisti, kol jos dar gyvos, kol dar sveikos. Mūsų dukros, seserys, draugės.
Ši istorija tikra. Ji prasidėjo nuo vienos mergaitės (ją taip ir vadinsime) laiško į interneto svetainę www.manodieta.lt. Perspėjame, istorija baisi, bet pabaiga gera.

Mergaitė: Sveiki, man 18 m. Prieš Kalėdas gavau pastabą, kad esu stamboka, labai dėl to išgyvenau, pradėjau laikytis griežtos dietos, nesportavau, svoris tada buvo apie 60 kg, ūgis 170 cm. Prieš savaitę mama grįžo iš užsienio (pusę metų gyvenau viena), pradėjo verkti, klausti, ar man vėžys ar AIDS? Aš irgi apsižliumbiau, sakiau, kad tik norėjau sulieknėti. Nuvedė mane pas draugę, pasvėrė. Rodė tik 44 kg! Labai išsigandau, nemaniau, kad tiek mažai sveriu, o dar mama su drauge pradėjo rėkti ant manęs, bado mano išsikišusius šonkaulius, pamėlynavusias lūpas, rankas, šaukia, kad mirsiu. Aš nuolat valgiau tik sriubas, varškę, daržoves, vaisius ir viskas. Mama liepė nueiti pas gydytoją, o ta klausė, ar laikausi dietų. Aš buvau apsivyniojusi liemenį storu megztiniu, o kojos man ir taip visada atrodė storos. Sakau „ne“, nes turbūt būtų paguldę į ligoninę, o manęs laukia sesija, negaliu niekur gultis, ir nenoriu, nesijaučiu ligonė. Per internetą prisižiūriu tikrai baisesnių vaizdelių, o apsirengus standų švarkelį ir džinsus, atrodau gražiai ir niekas jau nebevadina stambia. Buvau 2 kartus nualpusi, kai lipau laiptais, bet trumpai, gal 10 sekundžių. Draugės mane vadina anoreksike ir mirtininke. Bet aš nebegaliu savęs valdyti ir mesti dietos. Žinau, kad organizmas jau pripratęs prie tokios mitybos, o sportuot nepajėgiu, nes jau ir kuprinės nepanešu. Ką patarsit? Kaip pradėti normaliai valgyti?

manodieta.lt: Patarsiu...kuo skubiau eiti pas gydytoją!

Mergaitė: Sykį Jums jau rašiau... Tikras siaubas, kai pasiskaitau apie kitas merginas, kurios nori numest svorio, man dėl jų taip liūdna. Aš taip gailiuosi, kad pradėjau tą svorio metimą. Rodos, gyvenimą susiėdžiau nepataisomai. Mama su manimi nesišneka, draugės šalinasi. Ir kam man tos plonos kojos, kam man tie atsikišę šonkauliai??? O dar tas silpnumas... Tiek fizinis, tiek dvasinis, nes suprantu, kad jau nebeištrūksiu. Mama duoda valgyti, bet stemplė tarsi pati stumia maistą atgal, nieko negaliu praryti, jei nesumalta į tyrę, jaučiuosi klaikiai... Pamačiau, kad žudau save, o juk norėjau tik nebūti stambi (na, štai ir apsižliumbiau...). Ateis vasara, o aš galėsiu nebent be jėgų plūduriuoti kur nors melduose ir gąsdinti žmones savo persišviečiančiu skeletu (draugė sakė, kad 20 proc. anoreksikių miršta, bet čia tos, kurios nenori gydytis, o aš noriu, bet negaliu...). Nieko nebegaliu. Man atrodo, kad manęs nesupranta niekas: šeima, draugai, gydytoja. Ir aš pati savęs nesuprantu. Į ligoninę nenoriu, nes ten, girdėjau, košmarai su merginomis vyksta, vaistus leidžia, kemša kaip vištas... Tikrai labai stengiuos, ir mama liepia, ir aš pati jau bijau to, kas su manimi darosi. Tik va bėda – prie dietos perėjau labai staiga, o grįžti prie normalaus valgymo be galo sunku – negaliu valgyti ir tiek.
Nenoriu liūdint artimųjų, nors ir gaila, kad jie nusigręžė nuo manęs, ypač draugai, bet reikia gyvent ir dėl savęs... Man taip dabar sunku, rašau, rankos dreba, galva skaudėt pradėjo, o dar ta mama... kiša man maistą, nors aš jau tuoj nuo jo apsivemsiu.. Aš suprantu ją, suvokiu, kad man reikia tų kilogramų, bet mano skrandis nepriima tokių kiekių.
Na galbūt aš išsikapstysiu, nors dabar net neįsivaizduoju, nei kaip, nei kiek tai truks. Nereikia man nei to vaikino, nei tos mamos. Manau, jau geriau gulėt ligoninėj ir leistis maitinamai per zondą, nei nuolat bliauti dėl to kišamo maisto.

manodieta.lt: Miela, Mergaite, labai prašau nenusiminkite ir nepulkite į neviltį. Nėra padėties be išeities. Yra tokia įstaiga – Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centras. Telefonas Vilniuje (8~5) 26 25 979. Pirma konsultacija nemokama. Reikia užsiregistruoti iš anksto. Einant į centrą turėkite asmens dokumentą ir gydytojo siuntimą. Jūsų apylinkės gydytojas privalo, jums paprašius, jį išrašyti. Šiame centre dirba puikūs psichologai, dietologai ir kiti specialistai. Pamatysite, netrukus vėl pradėsite normaliai valgyti ir džiaugtis gyvenimu. Sėkmės, parašykite, kaip jums sekėsi centre.

Mergaitės mama: Laba diena, žinau, kad JI rašė Jums, klausdama patarimo dėl savo ligos. Pati man pasakė, minėjo ir Jūsų pasiūlytą Valgymo sutrikimų centrą. Lankiausi jo internetiniame tinklalapyje. Man įdomu, ar tikrai taip jau būtina ją ten vežti? Suprantu, mergina prisižaidė su tais badavimais, bet dabar jai sesija universitete, ir mes bandom gydytis savarankiškai: perku dukrai riebesnį maistą, dažniau pagaminu. Nesutariam tik dėl vieno dalyko – atrodo, norėtų pasveikti, bet atsisako valgyt, nors imk ir už ją pavalgyk! Kaip ji pasveiks, jei nevalgo ir tik nuolat skundžiasi, verkia? O juk vienturtė dukra, išlepinau turbūt, kad tokias nesąmones pradėjo.

manodieta.lt: Gerbiama Mama, esu įsitikinusi, kad Jūsų dukrai kuo skubiau reikia profesionalios pagalbos. Iš to, ką ji rašo, matyti, kad Mergaitė turi ne tik fiziologinių, bet ir psichologinių problemų. Todėl nebesigydykite savarankiškai ir būtinai nueikite į minėtąjį centrą, juolab kad pirma konsultacija NEMOKAMA. Supraskite, ji atsisako valgyti ne todėl, kad nenori, o todėl, kad jau nebegali nieko valgyti. Manau, sveikata ir gyvybė yra kur kas svarbiau nei universitetai... Ir nepykite ant jos, nenurašykite visko lepinimui. Kita vertus, kas palepins dukrą, jei ne mama? Nepalikite jos vienos su savo mintimis ir išgyvenimais. Sveikatos, ištvermės ir sėkmės.

Mergaitė: Labas, nuo to laiko, kai jums rašiau, jau praėjo 3 mėn., o per juos aš priaugau 8 kg! Taigi jau sveriu 52! Ir sau daug labiau patinku. Nors gydytoja sakė, kad dar poros kilogramų trūksta, bet man jau ir užtektų. Tiesa, dar minėjo, kad mano stemplėje yra kažkokių žaizdelių, o skrandyje opa! (Dėl to man draudžiama valgyti aštrų, sūrų, rūgštų maistą, nors aš jo ir nemėgau). O daugiau... Centre niekas manęs nepenėjo, kaip bijojau, o tik įpratino valgyti reguliariai ir didesnėmis porcijomis. Dabar ryte valgau košę, virtą piene, geriu sultis su pora skrudintų duonos riekelių, priešpiečiams sriuba, pietums vėl sriuba, o antras patiekalas – žuvis arba paukštiena su mišraine, apie 16 val. valgau virtą kiaušinį arba varškės (nelabai mėgstu, bet reikia baltymų), o vakare tik vaisių ir arbatos, nes jei daugiau pavalgau, jau pradeda pykinti. Žodžiu, manau, viskas gana gerai, aišku, nepastebimai turbūt niekas nepraeina – pakrikę nervai, nusilpęs imunitetas ir šiaip. Bet ir mama stengiasi labiau mane suprasti! Labai Jums AČIŪ už palaikymą ir paskatinimą kreiptis į gydytoją.