Sėkmės istorija: per 9 mėnesius – minus 36 kg! (25 koment.)

Taigi nutariau ir aš išlįsti į dienos šviesą. Kulinarinį dienoraštį nusprendžiau rašyti ne todėl, jog norėčiau ir galėčiau su visu pasauliu dalintis įspūdingais kulinariniais šedevrais. Tikrai lenkiu galvą prieš ne vieno tinklapio autores, kurios džiugina ir stebina savo kulinarinėm vingrybėm. Savo dienoraštyje pabandysiu pateikti tokius receptus, kuriuose būtų kuo mažiau nuodėmės, tačiau nenukentėtų ir skonis.. :) Bus sunku, bet turiu jau šiokią tokią patirtį ir galiu pasakyti, jog nebūtinai skanus maistas turi būti kaloringas :) kartais galima ir sugudrauti.

Dalinsiuosi savo patirtimi, duosiu keleta patarimų bei labai labai lauksiu įvairių minčių ir iš Jūsų :)

Truputis istorijos.. iki 2009 08 14 buvau nestatistinė 24m. mergina (tuo metu dar netekėjusi), kuri greičiau buvo panaši į vidutinio amžiaus moteriškę su keliais vaikais. Ir tikrai, parduotuvėje į mane kreipdavosi „Ponia" ir neretai daugelis duodavo man žymiai daugiau metų nei buvo iš tiesų.

Niekada nesilaikiau jokių dietų, neskaičiavau kalorijų. Visiem atrodė, jog man labai gerai taip, kaip yra, jog aš gyvenime nepasikeisiu :) Tiesą pasakius, taip galvojau ir aš... Mano šeima mėgo pavalgyti, netgi labai.. Pamenu, kol su tėvais nuvažiuodavom iki močiutės iš Kauno į Biržus, stodavome porą kartų į kokią parduotuvėlę – tai ledų, tai šokoladų, pas močiutę taip pat nukrauti stalai.. Jeigu mama iškepdavo karbonadą, tai taukus, kurie likdavo keptuvėje, visad suversdavo dar ant mėsos, kad tik kuo riebiau, kuo skaniau būtų... nesvarbu, jog namuose nėra daržovės ar vaisiaus, svarbu, kad būtų mėsos, miltų, bulvių, duonos... Kai dabar bandau tėvam pasakyti, jog nesveika valgyti riebų, kaloringą maistą, jie visada parodo pavyzdį savo tėvus, kurie visą gyvenimą kabino šaukštais riebią grietinę ir nieko... Galbūt, bet mano seneliai ir dirbo... vežė šieną, kasė bulves, burokus ravėjo... O ką mes? Mes nuo kėdės per dieną sėdynės neakeliame, iki pašto dėžutės važiuojame mašina..., vadinasi turime rinktis kitokį maistą, nes riebaus, sotaus mums tiesiog nereikia.

Taigi kaip viskas prasidėjo? Nemeluosiu, jog niekada nenorėjau būti liekna ir graži, tiesiog nuo vaikystės buvau burbuliukas, todėl net nedrįsau svajoti, jog gali būti kitaip. Kol vieną dieną neužkliuvo akis už vienos dietos, kurios pasiekimai atrodė tiesiog neįtikėtini. Kai turi didelį antsvorį, visokios ryžių ar kopūstų dietos atrodo juokingai. Kas iš to, jei numesi kelis kilogramus? Niekas net nepastebės. Atradau L. Chazano dietą. Esat turbūt girdėję, gal net bandę. Iš tikrųjų lenkiu galvą prieš šį gydytoją, nes tikrai nededant itin didelių valios pastangų per 9 mėnesius, sverdama, matuodama, normuodama maistą, valgydama pagal nustatytas taisykles, griežtom valandom nusikračiau 36 kilogramų!

Tačiau pabaigus dietą paaiškėjo dar viena baisi tiesa, jei jau sulieknėji, tai dar nereiškia, jog galėsi vėl viską imti ryti. Pasirodo, kad ir kaip būtų paradoksalu, bet išlaikyti svorį yra daug sunkiau, nei numesti. Tiesiog prarandi kontrolę, nori save apdovanoti už patirtas kančias, o kūnas ima ir apdovanoja kilogramais. Tai ką daryti, kad jaustumeisi pilnaverčiu žmogumi, nevaikščiotum alkanas, svečiuose neatrodytum kaip ateivis, kuris valgo tik savo atsineštą maistą arba nevalgo visai? Apie gyvenimą po dietos ir bandysiu rašyti šiame tinklaraštyje..

Dienoraštį rasite čia: http://valgau-ir-liekneju.blogspot.com/